Septynioliktojo metų sekmadienio Evangelijos pagal Luką tema – ištvermingos maldos galia. Jėzus pataria, kaip ir ko melsti iš dangiškojo Tėvo. „Tėve mūsų“ maldoje išreiškiame gyrių ir šlovę Dievui, taip pat ir keletą esminių prašymų – tai kasdienės duonos, tarpusavio susitaikymo ir dangaus apsaugos nuo piktojo žabangų. Kasdienė duona – tai mūsų dabartis išgyvenant kiekvieną gyvenimo akimirką su Dievo padėjimu. Nuodėmių atleidimas – tai susitaikymas su praeitimi. Mūsų ateitis, kai prieš piktojo žabangas per maldą pavedame savo apsaugą Dievui.
Kartu tai ir Švč. Trejybės malda. Dievas Tėvas, sukūręs pasaulį ir žmogų, nepaliaujamai tęsia savo kūrybos ir globos darbą, kai rūpinasi mūsų kasdienybe paprastos duonos pavidalu. Dievas Sūnus išgano pasaulį mirdamas dėl mūsų nuodėmių atleidimo. Šventoji Dvasia yra Guodėja ir Globėja nuo bet kokių piktojo žabangų.
Kartą kolegos paklausė C. S. Lewis`o, ar jis tikrai mano, kad savo malda jis pakeis Dievo planą sergančiai žmonai. Jis atsakė: „Malda Dievo neperkeičia. Ji keičia mane.“
Vyskupas Fulton J. Sheen (1895–1979) apie maldą taip atsiliepė: „Žmogus, kuris maldoje galvoja tik apie save – tai prašymo malda. Žmogus, kuris maldoje galvoja apie artimą – tai užtarimo malda. Tas, kuris mąsto apie mylintį ir tarnaujantį žmonijai Dievą ir iš Jo nieko nesitiki, tai vadinama šventųjų malda. Tertulijonas (160–220) yra taikliai pastebėjęs, kad „Tėve mūsų“ maldoje telpa visų Evangelijų išmintis ir didybė.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
